LT
Audiovizualinės instaliacijos metu skambančiame tekste maišomos dvi – sąmonės ir pasąmonės būsenos, tokiu būdu kuriamas klaidžiojimo tarp ,,tikra-netikra“ pojūtis, sapniška atmosfera, tvyranti tarp realybės ir fikcijos. Įrašytas tekstas sakomas švelniai, lėtai, kuriamas intymus, kiek hipnotizuojantis santykis su žiūrovu.
Vizualusis objektas – autoportretas, padengtas sudužusio veidrodžio šukėmis. Šukėmis padengtas portretas kuria pažeidžiamo, trapaus, dūžtančio žmogaus įspūdį, vienintelė neapklijuota šukėmis detalė – klykianti žmogaus burna. Ji ir simbolizuoja vidinį nerimą, desperaciją, užspaustą bejėgystę. Aplinką ir kitus žmones atspindinčios veidrodžio šukės primena svarbų žvilsnio į ,,kitą“ momentą.
EN
During the audiovisual installation, the text blends two states of consciousness – the conscious and the subconscious – creating a sense of drifting between the realms of reality and illusion, evoking a dreamlike atmosphere. The recorded text is delivered gently and slowly, establishing an intimate and somewhat hypnotic connection with the viewer.
The visual object is a self-portrait covered with fragments of a shattered mirror. A portrait covered in shards creates the impression of a vulnerable, fragile, and shattered person. The only detail that is not covered with shards is the person’s screaming mouth. It symbolizes inner anxiety, desperation, and oppressed helplessness. The shards of the mirror, which reflect the environment and other people, provide a significant glimpse into what lies ahead.